Ukraina didžiausia valstybė Europoje, tačiau ne dėl to ji mums svarbi bei įdomi. Jau nuo praeitų metų stengiamės išgirsti visas žinias, mus pasiekiančias iš šios valstybės, galinčios pasigirti didinga istorija ir neįtikėtina kultūra. Viduramžiais Ukrainos žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o vėliau jos teritorija buvo dalijama ir perdalijama, o valstybingumas galutinai atkurtas tik po Tarybų Sąjungos žlugimo 1991 metais. Politinės ir šiuo metu beveik karinės naujienos nedingsta iš viso pasaulio žiniasklaidos akiračio, o mes palaikydami Ukrainos žmones, patys prisimename, kas vyko Lietuvoje, kai nepriklausomybės daigas buvo tik bepradėjęs dygti. Taigi smalsumas, sentimentai bendrai valstybei, neaiški politinė situacija ir net baimė dėl asmeninio saugumo lėmė, kad Lietuvos jaunimo centro atstovas kartu su kitais 20 asmenų iš Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos, Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos, Nyderlandų, Slovėnijos, Austrijos, Italijos ir Lenkijos 2014 metų sausio mėn. turėjo dalyvauti tarptautiniame projekte.

Žinoma, dėl neapibrėžtos situacijos ir kitų aplinkybių kai kurių valstybių atstovai neatvyko į Ukrainą, tačiau Ukrainos vakaruose (Kosivo mieste), kuriuose tuo metu vyko tik taikus pasipriešinimas tuometinio Ukrainos prezidento valdžiai, buvo saugu dirbti tarptautinei grupei bei diskutuoti apie žmonių atskirtį ir integravimą į visuomenę. Projekto dalyviai perteikė skirtingų valstybių vykdomą politiką. Visiems tapo lengviau suvokti, kokia situacija su neįgaliųjų integracija į visuomenę atskirose šalyse. Kokios žmonių grupės ir kur yra labiau diskriminuojamos, kokiose valstybėse didesnė tolerancija ir kaip užtikrinamos visuotinės žmonių teisės, kam teikiama didesnė valstybės parama. Tokiose diskusijose išsiskyrė skirtinga gyvenimiška patirtis ir požiūris. Buvo suteikta galimybė bent trumpam pasijusti kitokiu, negu dauguma, pavyzdžiui vienam žaidimui tapti neregiu ir vis tiek bandyti dirbti ir bendradarbiauti, siekiant bendro tikslo.

Niekaip negalima išsivaduoti iš stereotipų. Nors ir bandome sau įteigti, kad gyvename Europoje, tačiau riba tarp senosios Europos ir naujųjų Europos valstybių, ar valstybių esančių rytuose yra labai aiški ir ryški. Čia ne tik situacija su neįgaliųjų galimybėmis gyventi visavertį gyvenimą, bet ir mažumų teisės ar diskriminacija dėl religijos ir kalbos. Negalima užmiršti ir istorijos bei jos nulemtų santykių tarp kaimyninių valstybių. Nekalbėsime apie dabartinį konfliktą tarp Ukrainos ir Rusijos dėl Krymo ar kitų Ukrainos teritorijų, tačiau ir projekto dalyviai buvo ne iš visai draugiškų valstybių viena kitai, kaip kaimyninės Armėnija ir Gruzija. Tačiau visi stengėsi sutarti ir užmiršti buvusius konfliktus ir nesutarimus, juk Ukrainoje susirinko jauni žmonės, kuriems rūpėjo vienas tikslas – įsteigti naują tarptautinę organizaciją, kuri vienytų skirtingas organizacijas ir dirbtų atskirties mažinimo labui.

O kad atskirtį reikia mažinti, pripažino visi. Situaciją suvokti padėjo ir neįgalieji, kurie dalyvavo projekte. Tik jie tiesiogiai gali papasakoti, su kokiomis problemomis susiduriama, ką reikėtų keisti ir kaip turėtų pasikeisti visa visuomenė. Keistis turi ir pačios valstybės. Siekį keistis ir matėme Ukrainoje, kurioje paprasti žmonės sukilo prieš santvarką ir aukščiausio rango politikus. Pagrindinis siekis – Europa ir europietiška bei tolerantiškai visuomenė ir jos vertybės.

Kad ir kaip keista būtų, tačiau labai žmogiška, kad daugumai projekto dalyvių labiau nei diskutuojamos temos rūpėjo politinė krizė Ukrainoje. Visi apsilankė pagrindinių Vakarų Ukrainos miestų (Lvovo, Černivcių, Kosivo) centrinėse aikštėse, kad bent akies krašteliu pažvelgtų į protestuojančius ukrainiečius. Visi žavėjosi jų drąsa ir ryžtu taikiai kovoti bei suvokė protestų tikslą, tačiau pripažino, kaip sunku tenai esantiems žmonėms, kaip jie gali išbūti lauke, kai kankina 20 laipsnių šaltis. Aišku, Vakarų Ukrainoje protestuojančių buvo likę jau mažai, nes didžioji dauguma protestuojančiųjų buvo išvykę į Ukrainos sostinės Kijevo pagrindinę Maidano aikštę. Tačiau ir likę nenuleido rankų ir tikėjosi, kažką pakeisti.

Tie, kurie tiesiogiai neprotestavo, palaikė protestuojančius moraliai ar finansiškai. Likę gyveno įprastą ir nuolatinį gyvenimą. Visiems reikia uždirbti savo šeimoms, vaikams reikia į mokyklą, ten turi dirbti mokytojai, o ir pačių miestų gyvenimai juk neturi sustoti. Tą, šiek tiek sulėtėjusią miestų gyvenimo tėkmę, pajuto ir projekto dalyviai kartu su vietiniais gyventojais.

Kad ir kaip sunku būtų, tačiau suprantama, kad turi džiaugtis tuo, ką turi ir siekti dar daugiau. Tikimės, kad žmonių viltys ir šiuo metu, valstybėje draskomoje vidinių ir išorinių politinių bei karinių konfliktų, pildosi. Juk tenka pripažinti, kad nelaimėje žmonės tampa vieningesni ir labiau susitelkę. O bendras tikslas padeda išspręsti užgriuvusias problemas. Tad situacija Ukrainoje mums dar kartą patvirtina, kad ir maži tikslai turi būti pasiekti, o tam ir buvo susirinkta bei diskutuota vykusiame tarptautiniame projekte.