Būtent tokią išvadą padarė Lietuvos jaunimo centro savanoriai, kurie praėjusio mėnesio pabaigoje dalyvavo „Veiklus jaunimas“ programos remiamame seminare „Socialinis verslumas jaunimo darbe“. Seminaro dalyviai iš dešimties Europos šalių turėjo išskirtinę progą apsilankyti Jerevane, gyveno ir bendravo su vietiniais Tatev kaime. Būtent šis, keturis šimtus gyventojų turintis, nykstantis, vieno garsiausių Armėnijos vienuolynų pašonėje įsikūręs kaimelis, tapo jaunimo darbuotojų tyrimų objektu.

Jerevanas – viską pamatyti užteks pusdienio

Daugelis lėktuvų Jerevane nusileidžia naktį. Tuomet pilnas oro uostas suguža automobilių, kurių vairuotojai laukia atvykstančių giminaičių ar svečių. Tik susėdus keleiviams mašinos pasileidžia lėkti keliu. Rodytį posūkio signalą čia nebūtina. Svarbiausia greitis. Miesto gatvių apšvietimas po antros valandos išjungiamas, todėl kelionė į Jerevaną tampa adrenalino pilna „atrakcija“.

Ryte miestas atgyja. Gatvės pilnos mašinų, žmonių. Norintiems apžiūrėti miestą viešbučio registratūroje dalinami žemėlapiai. Susigaudyti iš ties paprasta – apžiūrėti verta tik kelis objektus. O ir pasiklydus visada galima paklausti praeivių. Dauguma jų kalba rusiškai, angliškai – gerokai mažiau. Turizmo centro ieškoti tikrai neverta. Jis buvo uždarytas prieš kelis metus. Tiesa pasakius, miestas nėra įspūdingas – kelios gatvės, laiptai į kalną, kurių papėdėje ir aikštelėse slūgso skulptūros, dar turgus ir vakare šokantys fontanai.

Kavinės ir restoranai duris atveria nuo dešimtos. Būtent jų struktūra išduoda šalies specifiką. Užsisakius viename restorane maisto – jo gali sulaukti iš kito. Tiesiog padavėjai perima maistą pakeliui link tavo staliuko. Vietiniai aiškina, kad daugelį maitinimo vietų valdo tie patys žmonės – naujieji oligarchai. Todėl ir kooperacija tarp restoranų tokia tampri.

Daugelis nori pabėgti iš kaimų

Devyniasdešimt devyni procentai Tatev kaimo jaunimo ketina išvykti ir ieškoti darbo kitur. Tokia kaimiškų vietovių realybė. Didžiausiu populiarumu pasižymi kelios kryptys – Jerevanas ir Maskva. Tačiau būtent pastaroje atlyginimai žymiai didesni, todėl ir norinčiųjų ten įsitvirtinti žymiai daugiau.

35 eurai – toks yra pensijos dydis. Už šiuos pinigus vietiniai tesugeba įsigyti miltų duonai. Įsikūrę nuostabaus kraštovaizdžio apsuptyje, prie vieno lankomiausių Armėnijoje vienuolyno, Tatev gyventojai gyvena iš giminių siunčiamų pinigų. Kai kas turi vietinį daržovių verslą, ar nelegaliai priima turistus, taip pat pardavinėja džiovintas uogas, kepinius, naminę degtinę ar vyną šalia vienuolyno. Moterys siuvinėja paveikslėlius, vyrai gamina kryželius – visi dirbiniai parduodami vienuolyno parduotuvėlėje. Tačiau daugelis kaimiečių nieko neveikia.

Tuo tarpu jaunimas svajoja apie sporto salę, kurioje žaisdamas nebijotum susižeisti. Svajoja apie darbo vietas, apie savo verslą, apie galimybes keliauti, apie muzikos instrumentus ir treniruoklius. Tačiau realybė kitokia – daugelis jų trinasi gatvelėse, kai kurie lanko vienuolyno chorą, žaidžia futbolą lauke.

Potencialas milžiniškas

Nelegalios paslaugos tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl apie galimybę apsistoti Tatev kaimelyje gali sužinoti tik pasiklausęs vietinių. Aktyvių vietinių žmonių iniciatyva Tatev įkurtas turizmo informacinis centras išnaudojamas minimaliai – siūlant nusipirkti arbatos ir kepinių, smulkių suvenyrų. Be to ir jį aptikti nėra taip paprasta. Tuo tarpu „Tatev sparnais“ (kabeliniu keltuvu) atvykstantys turistai tiesiu taikymu keliauja į vienuolyną. Ir tik tie, kuriuos užklumpa tamsa – lieka nakvynei.

Keisti padėtį bando jaunimas, tuo tarpu vietos valdžia neįgali. Susitikimo su meru metu nuolatos buvo akcentuojami visai kiti klausimai – vandentiekis, kaimo pagrindinė aikštė, nepavykę sporto salės rekonstrukcijos planai. O kur pajamos, galimybės jaunimui? Čia išgirdome atsakymą, kad vietos žmonės patys nieko nenori, todėl niekas ir nevyksta.

Kalnuose įsikūrusio kaimo potencialas milžiniškas. Tai ne tik daržovių auginimas, ar apgyvendinimo bei maitinimo paslaugos. Fantastiško grožio gamta – vienas didžiausių turtų. Tik keli vietiniai žino kelius per kalnus, kurie driekiasi link apleisto moterų vienuolyno ir mineralinėmis voniomis garsios Velnio olos. Pusdienį trunkanti kelionė – kupina neįtikėtinų įspūdžių, kuriu metu gali pamatyti kalnų krioklius, pasigrožėti šniokščiančiomis upėmis, kalnų gėlėmis, atrasti apleistus senuosius kapus, pasigrožėti apleisto vienuolyno celėmis ir pastatais.

Socialinis verslas – galimybė prikelti bendruomenę

Minėtas pasivaikščiojimas kalnais, vaistažolės, uogos, kepiniai, pasivažinėjimas asilais, maudynės mineralinėse voniose, dailininkų plenerai, kaimo šventės, kuriomis pristatomas kulinarinis paveldas ir kultūra – tai tik kelios galimybės, kurios galėtų padėti kaimui klestėti. Tokių išvadų priėjo seminaro dalyviai, parengę tris skirtingus vietovės vystymosi planus.

Kai kurios iš idėjų jau bus įgyvendintos kitąmet. O pajamas ketinama investuoti į infrastruktūros jaunimui gerinimą, įdarbinant vietos žmones. Tai tikimasi padėti bendruomenei, paskatinti aktyvesnius žmones jungtis ir dalyvauti bendrose veiklose.

Vis dėlto, išlieka baimė, kad lėšos gali „nusėsti“ kelių šeimų rankose. O vietiniai iš paslaugų teikimo taip ir negaus realios naudos. Ar socialinio verslo idėja nebus pasinaudota prisidengti siekiant praturtėjimo, ar galima tam užbėgti už akių – iki šiol neatsakyti klausimai.