Banner

2012.09.10. Gaminkime ir valgykime ekologišką maistą: septynių lietuvaičių patirtis Estijoje

Nekeliaujantis žmogus nepažįsta tikrosios žmonių vertės. Tai byloja Maurų patarlė. Į šią kelionę susirinko įvairūs žmonės: tiek amžiumi, tiek patirtimi, tiek požiūriu, kas yra ekologiškas gyvenimo būdas. Kelionės trukmė apie 8 h: priešingai nei tikėjomės, - ne taip ir prailgo. Tikslas – susipažinti su kitų šalių atstovais, perimti jų patirtį bei papildyti jų žinias apie organinio maisto ruošimą. Programos „Veiklus jaunimas“ remiamas projektas „Youth Cooking Green: cuisines of European cultures with ecological approach“ vyko vyko liepos 18 - 27 dienomis Estijoje, Lullemae miestelyje (P. Estijoje, Valgos aps.). Ach, Liulemaja, dar ir dabar galvoje skamba šis žavus pavadinimas, tarsi gražios merginos vardas.

Lietuvių grupę atstovavo vien merginos. Iš viso septynios žavios būtybės turėjo išgyventi gamtos sąlygomis ir mokytis, dalintis patirtimi su kitomis šalimis: Italija, Slovėnija, Didžioji Britanija, Latvija, Estija.

Pirmą kartą visos susitikome Kaune. Prieš susitikimą visos nekantravome, gal net šiek tiek jaudinomės – juk nežinia su kuo reikės praleisti tas 10 dienų J Kelionė buvo smagi: važiuodamos autobusu iki Rygos daug bendravome, net nepastebėjome, kaip greitai atvykome. Tada gavome nedidelę adrenalino dozę, reikia skubiai perbėgti į kitą autobusą. Žinojome, kad autobuse, vykstančiame į Valgą (Estijoje) turėjo būti daugiau dalyvių iš kitų valstybių. Įlipę iš karto visus nužvelgėme. Slovėnai pirmieji draugiškai pasisveikino. Kelionė iki Valgos buvo kiek varginanti. Kai pasiekėme Valgą, pamatėme nedidelį autobusą. Visi šiek tiek sunerimome, kad galime netilpti su savo lagaminais. Bet tilpome visi – slovėnai, italai ir lietuvaitės. Vėl šiek tiek energijos atsirado, jautėme, kad tuoj būsime vietoje, nekantravome pamatyti vietą, kurioje apsistosime.

Kai atvažiavome, saulė pamažu leidose – Lullemae pasiekėme apie 23 val.  Tą dieną jau nieko svarbaus nespėjome nuveikti. Pasistatėme palapines ir apie vidurnaktį ėjome miegoti. Visgi kelionė turėjo įtakos mūsų nuovargiui.

Naktis buvo šalta... Dauguma buvome nepratę naktis leisti palapinės, bet nepaisant prastos nakties visos rytą pasitikome su šypsena – nekantraudamos laukėme, kada galėsime susipažinti su visais dalyviais. Pirmųjų pusryčių metu bendravimo buvo nedaug, visi daugiau bendravo su savo draugais, tačiau kai prasidėjo aktyvūs užsiėmimai, žaidimai – visi atsipalaidavome. Pirmąją dieną daug bendravome, žaidėme, visi kartu ruošėme pietus ir vakarienę. Buvo tikrai smagu. Tik vienas dalykas dar kėlė nerimą – „kur gi anglai?!“. Bet vakare mes jų sulaukėme. Buvo sudaromos mišrios komandos, kad kuo daugiau tarpusavyje bendrautume,  tobulintume savo anglų (ir ne tik J ) kalbos žinias.

„Na, bet ko gi mes susirinkome į šį projektą – juk ne tik žaisti ir pramogauti“.  Mūsų tema – organinis, ekologiškas maistas. Žmogus, kuris valgo pasiligojusį maistą, irgi suserga. Taip Vladimiras Megre kalba apie maistą. Susipažinimas su maisto ruošimu gamtoje, užėmė nemažai laiko. Vis dėlto, lauko virtuvėje sunkiau gaminti nei modernioje virtuvėje. Tuo įsitikinome patys. Kiekviena vakstybė turėjo paruošti nacionalinius patiekalus: pietus ir vakarienę visai stovyklai. Tai buvo sunki užduotis net ir didelei komandai. Pamaitinti tokią gausą reikėjo nemažai jėgos ir ištvermės. Anglai mus stebino kiaulienos kepsniu ir troškiniu, italai pagamino baklažanų salotas, ir mini bandeles (vadinamas panzerotti) su sūriu bei mėsa. Lietuvės gamino visiems taip žinomus varškėtukus, kurių labai greit neliko bei šaltibarščius. Pastarieji sukėlė susidomėjimą italų bei anglų tarpe, rožinė sriuba nelabai atrodė valgoma. Tačiau paragavę, greit ištuštino puodus. Nors maistą ruošėme atskiros komandos, tačiau nemažai padėjo ir iš kitų komandų, taip skatino susipažinimo bei komandinio darbo įgūdžių lavinimą. Daug kalbama buvo apie maisto produktų atrinkimo kriterijus, kokybę. Tai rodė, kad jauni žmonės nėra abejingi tam, ką valgo.

Projekto metu taikant neformalius mokymosi metodus (workshopai, diskusijos ir kt.) siekėme geriau suprasti ekologiško, organinio maisto  sąvokas, sveiko maitinimosi ir gaminimo principus.

Buvo suorganizuota kelios ekskursijos į ekologinius ūkius. Susitikę su ekologinių ūkių šeimininkais bei pamatę ūkių veikimo principus, pamatėme skirtumus tarp ekologinių ūkių ir pramoninių ūkių.

Viena diena buvo skirta kelionei į miestą Valga. Ten ne susipažinome su miestu ir pramogavome, bet  atlikome vietinių žmonių apklausas apie organinį maistą jų gyvenime, taip pat vietiniams žmonėms buvo suorganizuotas seminaras-workshopas apie organinį maistą, pademonstravome keletą lėkštės dekoravimo principų – kaip iš tokių paprastų maisto produktų – pomidoras, svogūnas, agurkas ar pievagrybis – galima pagaminti nuostabias vandens lelijas, rožes ir kitus gražius papuošimus savo lėkštei.

Po aktyvių diskusijų ir kelionių ilsėdavomės taip pat aktyviai. Kiekvieną dieną organizuodavome nacionalinių žaidimų, šokių, dainų vakarus. Taip ne tik gerai praleidome laiką, bet ir geriau susipažinome su kitomis valstybėmis. Žaisdami mokėmės naujų žodžių, laužėme liežuvius tardami sunkiausius žodžius, greitakalbe berdami žodžius. Pilvai skaudėdavo nuo skanaus juoko, kai neištardavome žodžių. Galantiškieji italai, smarkūs slovėnai šokdino merginas per nacionalinius šokius. Pramokę vos kelis žingsnius, sukosi parketu labai gražiai. Visiems buvo svarbu gera atmosfera. Laisvu laiku ar vakare leisdavome laiką prie laužo, kepdavome bulves, dalindavomės dienos įspūdžiais, skirtinga šalių patirtimi ir požiūriu į sveiką mitybą. Kai kurie kultūros skirtumai stipriai jautėsi per gyventojų gyvenimo būdą. Skirtingai nei lietuviai ar latviai, anglai prisipažino, kad tokių dalykų kaip sodas ir žemės plotas, kuriame augintų savo daržoves, yra sunykęs dalykas. Italai įprastai perkasi tik šviežią maistą iš vietinių, o mes lietuviai ir latviai dar nepamiršome, ką reiškia gerti kaimišką pieną. Tas jausmas, kad esi trečia karta nuo žagrės padarė mus išskirtinius šioje tautų mišrainėje.

Atsisveikinimas

Nepaisant to, kad oras nebuvo palankus mums viešnagės metu ir ilgesio išsimiegoti normalioje lovoje, o ne palapinėje, pajunti, kad ateina liūdesys, kai supranti, kad reikia jau išvažiuoti. Paskutinę dieną visi susipakavome daiktus, palapines, paskutinį kartą vakare stovykloje išsimaudėme po dušais, pasidarėme kartu pavalgyti ir laukėme, kol išlydėsime visus atskirai. Naktis buvo bemiegė – o argi gali būti kitaip? Daug pokalbių, juoko, pokštų. Nesinorėjo net miegoti, taip pat jautėme pareigą išlydėti ir apkabinti visus, kurie išvyksta. Galiausiai lietuviai su italais paskutinieji paliko stovyklą. Su jais iki pat Rygos keliavome, tiksliau miegojome autobuse. Šios stovyklos metu įgijome nuostabią patirtį, užmezgėme perspektyvos turinčius ryšius. Tačiau tai dar ne pabaiga... dabar planuojame susitikimą sekančią vasarą – Italijoje! J

Karolina Jatautaitė, Eva Krištopaitytė, Laura Ūsaitė, Goda Kraštinaitytė, Julija Kolosova, Ingrida Baronaitė, Roberta Vosyliūtė

 

 

      Lietuvos jaunimo centras, Blindžių g. 17, LT-08111, Vilnius, Tel.: +37065911080, info@ljc.lt, kodas 302494682