Vasario 19 – 27 d. aštuoni jaunuoliai iš Lietuvos lankėsi Turkijoje ir kartu su ispanais bei turkais bandė aiškintis ką jiems reiškia žodis „Demokratija“. Projekto vieta – kurdų regione įsikūręs Muş miestas atskleidė daugiau nei kas galėjo tikėtis – padėjo visu kūnu pajusti demokratijos privalumus.

Kai valdžios kalbos prasilenkia su realybe

Vargu ar kam nors pavyktų paneigti, kad Turkija svetinga šalis. Daugelis atvykusiųjų į projektus čia pasijunta kaip ilgai laukti draugai. Tai rodo net paprastas, tačiau dažnai turguje, parduotuvėje, kavinėse kartojamas kreipinys „mano drauge“. Būtent taip į užsieniečius čia kreipiasi bent kelis žodžius angliškai mokantis vietinis gyventojas.

Veikiausiai jei gatvėje paklaustume turko ar jis gyvena demokratinėje šalyje – daugelis atsakytų, kad taip. Nepaisant to, kad Mus nesunku rasti tik vyrams skirtų kavinių ir susibūrimo vietų (moterys ten neįleidžiamos), nemažos dalies moterų veidus dengia skraistės, iki šiol tankiai kurdais apgyvendintame mieste nėra nei vienos vietos, kur mokama kurdų kalbos, neįgalieji vis dar priversti prašyti juos užnešti į viešbutyje esantį restoraną ar bet kokią kitą įstaigą, o apie bent vieną pasilinksminimo vietą, skirtą netradicinės orientacijos žmonėms, net kalbėti nebūtų galima –  daugelis žmonių tiki stipria demokratija Turkijoje.

Demokratija visų pirma čia užtikrina kariuomenė, kuri ne tik saugo nuo ekstremistų, bet ir laikas nuo laiko perima valdžią, pataiso konstituciją ir vėl leidžia žmonėms eiti į naujus rinkimus. Kita vertus esama ir gerų demokratijos pavyzdžių – kurdų kalba mažiau persekiojama, šiek tiek atlaidžiau žiūrima ir į šios tautinės mažumos atributiką (vėliavos spalvas), kuri stebėtinai panaši į Lietuvos, didmiesčiuose kuriasi vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios gina mažumų teises. Tačiau ar to panką demokratijai?

Ne vienas Turkijoje gyvenantis intelektualas pasakys, kad toli gražu ne. Jau vien dėl rinkimų. Didžiulė kartelė, kurią turi perkopti į Parlamentą siekiančios patekti partijos, neleidžia sudaryti galimybę tautinėms partijoms įgyti įtaką. Ne mažiau akivaizdus ir valdančiųjų nesiskaitymas su kitaip manančiais, jie arba keliauja į kalėjimą, arba užtildomi kitomis priemonėmis – pavyzdžiui uždarant partiją.

Beje įsimintiniausias vizitas projekto metu buvo susitikimas su meru. Meras Turkijoje skiriamas Vyriausybės, todėl vargu ar galima tikėtis, kad jis atstovaus vietos gyventojų interesus. Iškalbingas faktas – vos įžengus merui pro duris – dalis žmonių atsistojo. Ir žinoma didžioji dalis jų buvo turkų tautybės. Tačiau jaunimo drąsa vis didėja. Štai ir diskusijoje su meru buvo ne tik panegirikos, kuria norėta įteigti, kad meras yra kone nuostabiausias žmogus pasaulyje, bet nemažai užduota ir provokacinių klausimų – apie tariamą mero rūpestį vietos problemomis, apie merų rinkimų įtvirtinimą. Pagaliau ir projekto dalyvių užduotas klausimas, „jog politikai, stengdamiesi nekeisti merų rinkimo tvarkos, dažnai prisidengia pasakymu „tam reikia paruošti žmones“, o iš esmės tai parodo, kad jie laiko žmones per daug kvailais“, susilaukė dalyvių aplodismentų – rodo įtampą slypinčią sistemos viduje.

Viltys ir ES – kas bendro?

Gali kilti klausimas kas bendro tarp intelektualių žmonių vilčių, kad padėtis ilgainiui pagerės ir Europos Sąjungos, į kurią pakankamai skeptiškai žiūri ne maža dalis turkų. Atsakymas glūdi vertybėse. Nepaisant to, kad daugelis jau supranta, jog Turkija veikiausiai dar daug dešimtmečių netaps bendrijos nare, ES gerovės legenda yra pakankamai patraukti. Turkijos valdžia yra verčiama priimti įstatymus, kurie parodytų pagarbą žmogaus teisėms, tik klausimas ar įstatymai vykdomi.

Tereikia išeiti į Mus gatves ir pabandyti pereiti gatvę – pirmomis dienomis šis iššūkis sunkiai įveikiamas net taisyklių vengiantiems laikytis lietuviams. Panašiai ir įstatymų srityje – esama nerašytų taisyklių, kurių laikomasi, tačiau esama ir tokių – kurios užrašytos, tačiau niekas į jas nekreipia dėmesio. Pavyzdžiui – kurdų kalbos kursai, kurie, spaudžiant ES, buvo įteisinti, tačiau kalbos nemokoma. Kodėl? Nes norint atidaryti tokią mokyklą reikia gauti nemažai leidimų, o čia žiūrėk klasės durys per žemos, ar per siauros, nėra pakankamai langų, o gal jie per daug dideli ir pan.

Projekto dalyvių teigimu, didmiesčiuose, dėka visuomenės spaudimo, esama didesnių pokyčių, tačiau mažuose miestuose, tokiame kaip Mus (jame gyvena apie 70 tūkstančių gyventojų) daug kas teka senąja vaga. Vis dėlto ir čia esama naujovių – jau atidarytos dvi alkoholiu prekiaujančios parduotuvėlės, atsirado viena kita kavinė – alkoholį pardavinėjanti „iš po stalo“, dėka europinių projektų nemažai jaunimo turėjo galimybių susipažinti su užsieniečiais ar net išvykti į ES šalis. „Kelionės atveria akis ir keičia mąstymą“, - sako projekte dalyvavęs turkas.

Kita vertus Turkijos jaunimas nebėra toks uždaras ir sekantis religiją. Nepaisant moterų skarų, po visą kūną dengiančiais drabužiais slepiasi tokie pat jaunuoliai, kaip ir bet kurioje šalyje – su poreikiais linksmybėms, meilės nuotykiams, noru pažinti ir daug ką išbandyti.

Ispanija – krizė pakeitė požiūrį

Lyginant projekto metu sutiktus turkus ir ispanus suvoki, kaip skirtingai pasaulinė krizė palietė Europos regionus. Jei turkai apie krizę vargu ar kalba – daugelis jų turi darbo vietas, jei reikia dirba ir naktimis, imasi kitų veiklų ir už valstybės nesėkmes nieko nekaltina, tai pagieža ispanų širdyse virte verda.

Daugeliui projekte dalyvavusių ispanų skaudu, kad valdžia ekonomikos kilimo laikotarpiu ėmėsi rūpintis savo gerove, o ne šalies. Ispanija, kaip ir Lietuva, pasidavė bankų įtakai, kurie skatino imti paskolas ir įsigyti turtą. Pagrindinis teiginys – reikia pirkti, nes turto kaina kils ir jį pardavus po keliasdešimt metų bus galima nemažai užsidirbti. Tačiau krizė atskleidė ką kitą, besipučiantis nekilnojamojo turto burbulas sprogo ir šiuo metu būstas atpigo kone per pusę.

Nepaisant analogijos su Lietuva, ispanai krizę išgyveno, atrodo, kur kas skaudžiau. Jau vien dėl to, kad nesugebantys paskolų išmokėti gyventojai buvo išvaryti iš savo namų, kai kurie jų atsidūrė gatvėje. Įstatymai apsaugantys šeimas nuo drastiško priverstinio iškeldinimo taip ir nebuvo priimti. Kaip teigi ispanai – dėl bankininkų įtakos ir korupcijos.

Būtent šis žodis – korupcija valdžioje – šiandienos Ispanijos jaunimui ir yra labiausiai griaunantys pasitikėjimą demokratine sistema. „Aš buvau įsitraukęs į aktyvią visuomeninę veiklą ir valdžios sprendimų priežiūrą, tačiau ekonomikai kylant – mes pasitikėjome jais ir ėmėmės rūpintis kitais reikalais. Tačiau būtent tuomet jie prisikimšo pinigines ir mes atsidūrėme apgailėtinoje situacijoje. Manau lėšų grobstymas, korupcija yra tas nusižengimas už kurį turėtų būti baudžiama mirties bausme“, - kalbant apie idealios demokratijos modelius kalbėjo vienas ispanas.

Kita žaizda – žmogaus teisių apribojimai. Ispanų teigimu masiniai protestai pagimdė ir masinius persekiojimus. Policija ne tik suiminėja taikius protestuotojus, tačiau ir po protestų ieško, kviečiasi atvykti juose dalyvavusius žmones apklausoms. Vis dėlto neatrodo, kad tai gąsdintų jaunuolius, priešingai – ispaniškas kraujas „užverda“ kai prieš akis mato neteisybę.

Tačiau žaizdos didelės. Tai rodo ir projekto dalyvių atliktos apklausos rezultatai – jaunimas nebetiki, kad jie gyvena demokratinėje šalyje, o žmogaus teisių pažeidimai daugeliui yra akivaizdūs.

Laisvė vis dar lygi demokratijai

Tuo tarpu lietuvių demokratijos samprata vis dar siejama su laisve. Šis žodis talpina iš ties daug – ir valstybės suverenumą, ir žodžio, judėjimo laisvę... Laisvės troškulys, kuriuo pasižymėjo jaunimo tėvų kartą, įdiegė supratimą, jog demokratija prasideda nuo diktato atsikratymo ir galimybės pačiam kurti savo gyvenimą.

Vis dėlto tai nereiškia, kad laisvė yra duotybė. Laisvė lietuviams yra kuriama įtvirtinant žmogaus teisių laikymąsi, pagarbą, toleranciją. Tuo tarpu valdžia, rinkimai, demokratijos įtvirtinant aktyviai dalyvaujant yra kažkur nutolęs ir lietuviams ne toks svarbus. Iš esmės lietuvių pasisakymai rodo, jog esama noro kurti demokratiją aplink save, tačiau ne kitiems. Aplinkiniai yra įtraukiami tiek, kiek jie susiję su demokratiją sau kuriančiu asmeniu. Be abejonės ši nuostata po truputį darosi ne tokia aštri, bent jau tiems, kurie dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Diskusijose atsiskleidė, kad Lietuvoje vis dar esama valdžios dėmesio ir jautrumo žmonių problemoms stoka. Nors klausimas kaip paprastų žmonių problemos turėtų pasiekti valdžią lieka neišspręstas; jau vien tai, kad žiniasklaida Lietuvoje yra daugiau jautri pinigams ir pigiems skandalams. Šis nuotolis, tarp valdžios ir žmonių, tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje yra milžiniškas. Todėl demokratijos raidos neįmanoma tinkamai užtikrinti – per daug interesų, per daug noro rūpintis savimi.

Projektas iš esmės parodė, jog pagrindinės žmogaus laisvės ir teisės daugeliui žmonių yra žinomos, priimtinos ir jų reikia laikytis, tuo tarpu demokratinė sistema yra ta, kuri parodė galinti veikti ir užtikrinti gerovės kūrimą. Tačiau kaip padaryti, kad tai netaptų tik lozungais? Daugelio nuomone reikia pradėti iš naujo – apsigyventi saloje, ar kurti naują santvarką po atominio sprogimo. Pirmiausia sukurti naujas taisykles, užtikrinti kiekvieno žmogaus didesnes galimybes dalyvauti valstybės valdyme, daugiau tartis ir įsiklausyti, nesvarbu kiek laiko tai užimtų – ieškoti bendrų, viešiems priimtinų sprendimų... Ar pavyks tai padaryti be katastrofų ir pabėgimo į dar neatrastą žemę? Atsakymą parodys laikas ir jaunų žmonių indėlis kuriant santvarką savo šalyse.

Straipsnis parengtas remiantis patirtimi ir pastebėjimais įgytais programos „Veiklus jaunimas“ remiamo demokratiškumo projekto „Important Marks in life“ metu.