Kovo 29 – balandžio 5 dienomis Štipo mieste, Makedonijos Respublikoje 27 dalyviai iš 9 valstybių dalyvavo „Veiklus jaunimas“ programos remiamame projekte ,,Equilibre“. Projektas skirtas tautinių mažumų problemoms gvildenti ir keisti jaunų žmonių požiūrį į nusistovėjusius stereotipus. Mokymuose kartu su italais, turkais, vengrais, rumunais, bosniais, albanais, serbais ir makedonais dalyvavo ir 3 lietuviai, kurie stengėsi sulaužyti pietų Europos valstybių dalyvių nuomonę apie šaltus ir neemocingus lietuvaičius.

Makedonija, kur retas kuris moka angliškai, tačiau geba šnekėti vokiškai, projekto dalyvius pasitiko su skaisčia saule ne tik valstybinėje vėliavoje. Tuo metu Lietuvoje pustė ir šalo. Šiluma ir saulė ne tik pakėlė nuotaiką, bet ir padėjo bendrauti su emocingaisiais pietiečiais.

Šiuo metu lietuviams Makedonija asocijuojasi su pralaimėjimu. Čia verta prisiminti labai jau liūdną neseną istoriją, kai prieš kelis metus Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato ketvirtfinalyje Makedonija nugalėjo Lietuvą ir sustabdė lietuvių žygį link medalių. Šis įvykis Lietuvoje tapo tragedija, o Makedonijoje su džiaugsmu prisimenamas ir dabar. Net projekto metu makedonai juokais ne kartą įgėlė lietuviams, kad jie geriau moka žaisti krepšinį. Juokas juokais, tačiau meilė krepšiniui tikrai sieja lietuvius ir makedonus. Ši meilė žaidimui priverčia susimąstyti apie skirtumus, kurie vis dėl to gali vienyti. Tačiau būti vieningiems Balkanų pusiasalio gyventojams yra labai sunku. Čia vyrauja tautinė ir religinė fragmentacija, kuri aižo valstybes ir primena karčią karo istoriją.

Nors karo kirvis po Jugoslavijos iširimo ir užkastas, tačiau senos nuoskaudos nėra užmirštos. Žinoma, jaunimas šiuo metu stengiasi negyventi istorija. Visi gyvena taikiai, bando sutarti. Niekas negalvoja apie tautinius ir religinius skirtumus. Muzika vienija Balkanų tautas. Makedonijoje dažniau teko išgirsti serbų populiariąją muziką, o ne vietinę makedonų. Tad nesistebi, kai prisimeni, kodėl balsuojant Eurovizijoje šios valstybės visą laiką balsus atiduoda vienos už kitą. Nors prieš 20 metu dalis šių valstybių ir kariavo tarpusavyje ar valstybių viduje vyko pilietiniai kariai, tačiau šiuo metu gyvena taikiai ir kaimyniškai.

Pačių valstybių viduje vis dar kyla problemų dėl tautinės ir religinės defragmentacijos. Daugeliui keista, tačiau demokratiška ir atstovaujanti visas gyvenančias valstybėje tautas pasirodė Bosnijos ir Hercegovinos politinė santvarka. Valstybei vadovauja iš trijų narių sudarytas Prezidiumas (prezidento institucija), kuriame atstovaujamos visos trys šalies tautinės grupės (bosniai, kroatai, serbai). Prezidiumo nariai renkami 4 metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose. Rotacijos būdu kas 8 mėnesius valstybėje keičiasi prezidentas. Tokia santvarka iš dalies atrodo labai graži ir demokratiška, tačiau žvelgiant giliau matosi, kad neatstovaujamos kitos tautinės mažumos. O praktiškai tos tautinės mažumos kartais yra didesnės negu daugumos. Kalbant su šios valstybės projekto dalyviais sužinojome, kad bosniai – musulmonai, tačiau labai dažnai jie save laiko bosniakais, kurie nėra labai religingi ir kurie oficialiai laikomi atskira tautine mažuma. Tačiau šiai tautinei mažumai yra daromos kliūtis dalyvauti politiniame gyvenime.

Kitose valstybėse tokių didelių problemų nėra tiek daug. Tautinės mažumos nesudaro tokio didelio gyventojų procento. Tačiau nors jos ir nėra tokios gausios, bet problemų kyla. Pavyzdžiui Rumunijos centrinėje dalyje gyvenantys vengrai nuolat reikalauja autonomijos ir dėl šių tautinių nesutarimų Rumunijos ir Vengrijos santykiai iki įstojant į Europos Sąjungą buvo labai pašliję. Visos projekto valstybės dalyvės akcentavo problemas su dar viena tautine mažuma, t. y. romais. Nors Lietuvoje jų gyvena ne tiek daug, bet problemų irgi kyla, tačiau ne tiek daug, kiek Balkanų pusiasalyje, kur neoficialiais duomenimis jų skaičius sudaro iki 10 proc. visų gyventojų. Naudinga buvo sužinoti, kad romų tautybės žmonės irgi yra labai skirtingi, priskiria save skirtingoms tautoms ir net tarpusavyje kartais nesusikalba bei ne visi yra patenkinti, kad oficialiai juos vadina romais. Kai kurie save tapatina su čigonais, nes jie atsikėlę iš skirtingų Indijos regionų ir kalba skirtinga kalba.

Kalbant apie romus, verta vėl prisiminti stereotipus. Rumunija labai dažnam asocijuojasi su romų tautybės žmonėmis. Gaji nuomonė, kad Rumunijoje gyvena vien romai, kurie iš šios valstybės plūsta į Vakarų Europos valstybes. Dėl tokių įsitikinimų dažnas europietis iš viso vengia turėti reikalų su Rumunijos piliečiais. Blogėja tokių valstybių kaip Prancūzija oficialūs santykiai su šia valstybe.

Lietuva pietų europiečiams asocijuojasi su sniegu ir šalčiu. Dažnai projekto dalyvis tik išgirdęs mūsų šalies pavadinimą susigūždavo iš šalčio ir imdavo drebėti. Lietuva jiems atrodo taip toli ir yra toks nepažįstamas kraštas, kad jiems sunku atskirti Lietuvą, Latviją ir Estiją, todėl jas laiko viena Pabaltijo valstybe. Guodžia tai, kad Pabaltijys priskiriamas prie Šiaurės Europos ir laikomas labai išsivysčiusiu ir turtingu regionu. Tačiau, vis dar manoma, kad čia kalbama rusiškai bei geriama daug stipriųjų alkoholinių gėrimų. Sovietinis šleifas vis dar gajus. Lietuva ir Latvija šliejamos ne tik dėl Pabaltijo, bet ir panašiai skambančio pavadinimo daugeliu Europos kalbų. Labai keista, bet kai kurie projekto dalyviai tikrai stebino savo intelektualinėmis žiniomis ir jiems Lietuva asocijavosi su lietumi ar ta valstybe, kuri garsėja, kaip turinti didžiausią gandrų populiaciją pasaulyje. Lietuva jiems yra gandrų karštas.

Išgirdus tokius stereotipus apie Lietuvą, kyla minčių, kodėl niekas negali pasinaudoti šiomis idėjomis ir nesiima reklamuoti Lietuvos pasitelkus šias naujas mintis. Juk apie nuostabią Lietuvos gamtą, miškus, upes ir ežerus daugelis yra girdėję, tačiau mažai kas žinojo, kad mes neturime kalnų. Visi supranta, kad ir Lietuvoje būna vasara, kad ir Baltijos jūroje galima maudytis, nors vanduo pietiečiams ir yra šaltokas.

Džiugu, kad mokymų metu atsikratyta pasenusių stereotipų. Projekto dalyviai suprato, kad lietuviai nėra tokie šalti ir užsidarę bei nebendraujantys. Žinoma, lietuvaičiams gal reikia šiek tiek daugiau laiko prisitaikyti prie aplinkos ir susidraugauti, tačiau, kai jau susibičiuliaujama, tai nuoširdžiai.

Projekto metu dar kartą visi įsitikino, kad visi žmonės yra skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs. Visus sieja bendri pomėgiai ar panaši pasaulėžiūra. Kaip jau ir minėta, kai kurias valstybes sieja ir meilė krepšiniui. Makedonai viso projekto metu lietuvių prašė padovanoti jų dėvėtus marškinėlius su tautine lietuvių simbolika. Tokius marškinėlius lietuvaičiai pažadėjo atsiųsti, o galbūt, atvežti į kitą projektą Makedonijoje. Taigi sudie, ir iki naujo projekto nuolat šviečiančios saulės šalyje.