Banner

2013.07.29. Kokią įtaką jaunimo gyvenimui turi žiniasklaida?

2013 m. liepos 7–14 dienomis Austrijoje, Velden am Worthersee kurorte, vyko programos „Veiklus jaunimas“ remiamas projektas ,,MPAE for Young People“. Neformalaus ugdymo projekte 22 dalyviai iš 10 valstybių (Austrijos Respublikos, Bulgarijos Respublikos, Estijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kroatijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Turkijos Respublikos) stengėsi suvokti visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikiniam jaunimui bei gilintis į jaunimo nedarbo ir politinio sąmoningumo problemas.

Lietuvos jaunimo centro atstovai liko sužavėti austriško punktualumo ir organizuotumo bei nuostabios gamtos. Kiekvieną laisvą minutę projekto dalyviai stengėsi praleisti prie ežero, kurio šiltas, tokios pačios spalvos, kaip Viduržemio jūros, vanduo atpalaiduodavo po sunkios mokymų dienos ir ,,nuplaudavo visas mokslų dulkes“. Žinoma, projektas, tai ne maudynės, todėl visi aktyviai dalyvavo mokymuose ir susitikimuose su vietinio Karintijos regiono politikais ir žiniasklaidos atstovais.

Lietuviams nesusidūrusiems su Federacinės Respublikos santvarka yra sunkiau įsivaizduoti tokios valstybės valdymą bei sprendimų priėmimą. Aišku, ir Lietuvoje užtikrinamas tam tikras savivaldos autonomiškumas, tačiau Austrijoje regionai turi daug daugiau sprendimų priėmimo galių, o regioninė žiniasklaida daug labiau lemia vietos gyventojų gyvenimą. Kai kurios vietinės televizijos programos yra filmuojamos nacionaliniams kanalams, o įvairių regioninių radijų stočių populiarumas tikrai nenusileidžia nacionalinėms radijo stotims.

Projekto dalyviai turėjo galimybę aplankyti Karintijos regiono televizijos ir radijo būstinę. Televizijos ir radijo vadovybė atsakė į besidominčiųjų klausimus apie žiniasklaidos įtaką visuomenės gyvenimui ir politikai. Visus labiausiai domino informacija, ar politikai, siekdami vienokių ar kitokių tikslų stengiasi paveikti visuomenės informavimo priemones sau naudinga linkme. Atsakant į tokius klausimus akcentuotas žurnalistų etikos kodas ir siekis neprarasti visuomenės pasitikėjimo, kurio pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas ir nešališkumas. Žurnalisto pareiga yra gerbti tiesą ir visuomenės teisę į tiesą, todėl visada stengiamasi suteikti galimybę pasisakyti įvairių pažiūrų gyventojams ir politikams.

Tokia teisė suteikta ir mokymų dalyviams, kurie mokėjo kalbėti vokiškai. Keli projekto dalyviai dalyvavo radijo laidoje, skirtoje jaunimo problemoms bei šio projekto pristatymui. Visi kiti turėjo galimybę įrašyti dainą ar pasijusti televizijos ekranų žvaigžde, dalyvaujant improvizuotame pokalbių šou.

Susitikimų su politikais metu visus labiausiai domino priemonės, kuriomis politikai skleidžia informaciją visuomenei. Kadangi mokymuose dalyvavo jaunimas, tai ir aktyviausiai kalbėta apie labiausiai jaunimo naudojamas ir populiariausias socialinės žiniasklaidos priemones ir kanalus: „Facebook“, „LinkedIn“, „Twitter“, „Youtube“ ir kt. Mokymų metu jaunimui buvo stengtasi paaiškinti, kas yra socialinė žiniasklaida ir kuo ji skiriasi nuo įprastinės, tradicinės. Visi suvokė, kad gaunant informaciją iš tradicinės žiniasklaidos žmogus turi labai mažai galimybių pats išreikšti savo mintis ir pasidalyti kitokia nuomone. Tuo tarpu socialinė žiniasklaida suteikia galimybę ne tik sužinoti informaciją, bet ir visapusiškai komunikuoti, bei per kelias sekundes nemokamai išsakyti savo mintis ir savo nuomonę perteikti kitiems.

Šiuolaikinis jaunimas negali įsivaizduoti savo gyvenimo be socialinės žiniasklaidos priemonių. Kiekvienas per dieną bent kelias valandas praleidžia diskutuodamas, besikeisdamas nuotraukomis ir informacija socialiniuose tinkluose ir tokiu būdu dalyvaudamas visuomeniniame ir socialiniame gyvendinime. Turkijos atstovai labai gyvai prisiminė kelių savaičių senumo įvykius apie neramumus ir protestus Turkijoje, kur pagrindines naujienas skelbdavo socialinės žiniasklaidos priemonės, nes tradicinė žiniasklaida yra kontroliuojama valstybės. Remiantis tokiais pavyzdžiais nesunku suprasti, kokią įtaką mums turi tradicinė ir socialinė žiniasklaida.

Mokymų metu didelis dėmesys skirtas ir jaunimo nedarbo problemoms. Buvo pristatoma kiekviena šalis-dalyvė, apibūdinant jaunimo nedarbo lygį ir priemones, kurias pasitelkiant kiekviena valstybė stengiasi sumažinti jaunimo nedarbą. Čia vėl akcentuota žiniasklaidos įtaka ir jaunimo organizacijos, kurios galėtų padėti jaunimui ,,ieškant vietos po saule“. Pripažinta, kad jaunimas pirmiausia turėtų išbandyti įvairius būdus ir galimybės ieškant darbo bei svarbiausia nebijoti savanoriško darbo, kurio metu jauni žmonės įgauna naudingą patirtį. Svarbiausia, kad kiekvienas būtų aktyvus ir rūpintųsi pats savimi bei nelauktų, kol juo pasirūpins šeima ir artimieji, ar valstybė.

Kadangi projekte dalyvavo 10 valstybių atstovai iš geografiškai, kultūriškai, ekonomiškai skirtingų šalių, todėl nekeista, kad buvo akcentuoti ir stereotipai, kurie vis dar aktualūs ir kartais lemia mūsų visų įsitikinimus. Ne kartą priminta austrams, kad jie turtingiausi iš visų dalyvių, todėl mažiausiai susiduria su jaunimo nedarbo ar kitoms problemomis. O kadangi problemų mažai turi, todėl gali sau ,,kaip tikri vokiečiai“ dažnai gerti alų ir valgyti dešreles bei šnicelius. Juoktasi, kad tuo metu, kai negeria alaus, lankosi operoje, klausosi klasikinės muzikos ar šoka valsą. Visos pietų valstybės projekto dalyviams asocijavosi su atostogomis, saule ir jūra. Tuo tarpu šiaurės valstybės asocijuojasi su šalčiu ir sniegu bei rusų kalba. O kad šiauriečiai žmonės nesušaltų, geriama daug stipriųjų alkoholinių gėrimų.

Juokas juokais, tačiau stereotipai atskleidžia žmonių nuomonę apie vieną ar kitą šalį ir jos gyventojus. Tenka pripažinti, kad stereotipai vis dar gajūs. Visiškai nekeista dėl gan blogų ir šaltų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir vienos, ir kitos šalies atstovai mini Vilnių, kaip priklausantį jiems. Lenkijoje Lietuva piešiama, kaip okupantė, okupavusi Vilnių ir engianti lenkų tautybės asmenis. Žvelgiant per istorijos prizmę, neminima Abiejų Tautų Respublika, o kalbama tik apie Lenkiją ir jos didingą istoriją. Vertinant šią situaciją nelieka vietos istorinės tiesos objektyvumui, dažniausiai remiamasi tik emocijomis. Jeigu istoriniai faktai ir minimi, tai jie pakreipiami taip, kaip patogiau. Todėl tikrai darosi įdomu, kokia iš tiesų pozicija yra vienoje ir kitoje valstybėje. Kas yra mokomasi mokyklose ir kokia informacija pateikiama mokykliniuose vadovėliuose. Tokie dalykai verčia susimąstyti, ar neoficiali informacija perteikta kalbant apie stereotipus vėliau neperauga į oficialius tarpvalstybinius santykius.

Panaši situacija buvo pastebima ir santykiuose tarp kitų kaimynių, kai akcentuojamos įsisenėjusios problemos. Gerai tai, kad dažniausiai šie stereotipai prisimenami tik stengiantis pajuokauti ir lengvai pašiepti bei nesukelia rimtesnių įtampų bei nesutarimų. Juk projekte dalyvavo jauni žmonės, kuriems buvo svarbu pažinti vienas kitą ir skirtingas jų kultūras.

Galima teigti, kad projektas mokymų dalyviams patiko ir visiems paliko didelį įspūdį. Ne vienas braukė ašarą atsisveikinant ir dažnas, kaip žymusis Astrid Lindgren knygos ,,Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ personažas sakė, kad ,,Jis išskrido, bet žadėjo sugrįžti!” Taigi skirtingų šalių atstovai susibičiuliavo, pradėjo bendrauti ir per socialinius tinklus bei susitarė susimatyti ateityje būsimuose projektuose ar draugiškuose vizituotuose.

 

 

      Lietuvos jaunimo centras, Blindžių g. 17, LT-08111, Vilnius, Tel.: +37065911080, info@ljc.lt, kodas 302494682