„Ne tokia jau kaitri ta turkiška saulė", - užsiminė Justė Čereškevičiūtė, išlipusi Stambulo oro uoste. Ir tikrai, Turkija šešis tarptautinio projekto „Singing on a Train" dalyvius pasitiko apniukusiu dangumi ir šaltoku vėju. Tačiau tai nė kiek nenumaldė jaunuolių entuziazmo, o tik paskatino sparčiau apsukti kaklus skaromis, kad apsaugotų pagrindinius šio projekto instrumentus - balsus.

„Veiklus jaunimas" programos remiamas projektas „Singing on a Train" vyko gegužės 14-23 dienomis, Turkijoje. Jame dalyvavo jaunuolių grupės iš keturių valstybių: Turkijos, Bulgarijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Į šį projektą pakviesti Lietuvos atstovai buvo skatinami pristatyti šalies kultūrinį paveldą: supažindinti su lietuvių dainomis bei šokiais, istorija, tradiciniais patiekalais. Jie tai padarė žaismingai, linksmai bei originaliai: dainuodami „Ilgą kelią" bei „Kelelį", šokdami ir džiaugsmingai mokydami šokio žingsnelių kitų šalių atstovus, vaišindami juoda namine duona ir meduoliniais grybukais.

Projektu buvo siekiama suvienyti įvairių šalių atstovus, pasidalyti žiniomis bei jaunatvišku maksimalizmu. Todėl įvairiausiomis transporto priemonėmis (lėktuvais, traukiniais, autobusais, laivais, tramvajais, metro ar taksi) jaunuoliai apkeliavo septynis Turkijos miestus: Kars, Erzurum, Kayseri, Ankara, Konya, Eskesehir, Stambulą. Kiekviename jų laukė vis naujos istorinės vietos, kultūriniai renginiai bei besišypsantys žmonės. Keliaudami projekto dalyviai patys prisidėjo prie kultūros skleidimo, nes rengė įvairiausius koncertus traukiniuose, traukinių stotyse, senovinėse bažnyčiose, turguose, jaunimo susibūrimo vietose, mokyklose arba tiesiog, spontaniškumo apimti - gatvėse.

Turkija yra milžiniška ir labai kontrastinga šalis, kurioje kiekvienas miestas atrodo kaip atskira ir visiškai kitokia valstybė, nors visus juos vienijo žmonių draugiškumas bei svetingumas. Nesvarbu ar tai buvo snieguotomis kalnų viršūnėmis pasidabinęs Kars, ar jaunatviška studentų aura dvelkiantis ir naikintuvais dangų raižantis Eskeshir - visur buvome sutikti kaip seniai laukti giminaičiai. O atsidėkodami pasakodavome apie savo šalį, kurioje dažnai lyja lietus, tačiau labai gera ir ramu, daug žalumos ir dainų. Renalda Pesliakaitė pirštais virpino gitaros stygas, o švelniais balsais gitaros raudai pritarė Justė Čereškevičiūtė bei Simona Siderevičiūtė, šokio žingsneliu sukosi Kristina Mateikaitė su Egidijumi Baranausku, tuo metu Martynas Norbutas stengėsi įamžinti visas šias akimirkas, kad net menkiausios smulkmenos neliktų užmirštos. Taip skleidėme lietuvišką dvasią ir kvietėme visus mus aplankyti Lietuvoje, nes ir mūsų šalis turi daug ką parodyti.

Likome nustebinti projekto organizatorių smulkmeniškumu ir begaliniu dėmesiu. Programa buvo keičiama pagal dalyvių pageidavimus, organizuotos įvairios ekskursijos, koncertai ir kultūriniai vakarai. Sulaukėme daug dėmesio iš įvairių žiniasklaidos priemonių: apie šį projektą skelbė įvairūs televizijos kanalai, radijo stotys, internete klaidžiojo straipsniai iš kelionės akimirkų. Taip skleidėme žinią, kad jaunimas nori ir turi vienytis, bendrauti, nepaisydamas valstybių sienų, išvaizdos ar kultūrinių skirtumų, nes visus jungia ta pati muzikos dvasia. Justė Čereškevičiūtė dar pridėjo: „Po vieno iš koncertų sėdome į traukinį ir juo keliavome beveik 17 valandų. Nors buvome labai pavargę, bet visą laiką traukinys tiesiog žydėjo muzika, juoku, jaunų, betrykštančių žmonių energija. Tai rodo, kad jaunų žmonių entuziazmas ir meilė muzikai yra visa nugalintys."

Nors kelionė buvo tikrai varginanti: nuolat keliavome, repetavome ir koncertavome, bet liko neįkainojami įspūdžiai. Pamatėme tikrąją Turkiją, susipažinome su begale žmonių, kūrėme ir atlikome muziką, kuri laužo stereotipus ir vienija visų tautybių žmones. Tai tvirtina ir Egidijus Baranauskas: „Projekte man labai patiko, keliavome po visą Turkiją ir pamatėme kultūrinius skirtumus, kurie praplėtė mūsų akiratį bei paskatino būti tolerantiškesnius ir lankstesnius. Taip pat įspūdį paliko labai nuoširdūs ir geranoriški projekto dalyviai. Džiaugiuosi, kad aplankiau Stambulą, nes tai labai gražus miestas, nors gaila, kad jame praleidome tik vieną dieną."

Grįžus Lietuva mus pasitiko karštais saulės spinduliais. Šyptelėjome, nes pagalvojome tą patį: nors ant skirtingos žemės, bet visi esame po ta pačia saule. Palikome lietuvišką lietų ir parsivežėme turkišką kaitrą, prisiminimus, dainas lūpose ir žmones širdyse.