Baigiantis vasarai 11 septyniolikos – aštuoniolikos metų amžiaus jaunuolių iš Lietuvos išvyko į netoli Liono, Prancūzijoje, organizacijos „Animatrice Jeunesse Youth Animator“ organizuotus tarptautinius mainus. Lietuvos jaunimo centro atstovai kartu su jaunimu iš Rumunijos, Ispanijos bei Prancūzijos diskutavo aplinkosaugos ir stiprios kaimynystės temomis, sportavo, keliavo, kūrė meną iš šiukšlių. Pristatome dalyvių įspūdžius.

Varginanti, bet įdomi kelionė

Vidury lietuviškos vasaros gavome pakvietimą dalyvauti projekte  „The Environment, a challenge for Europe“ (European exchange 2012 in France). Vos kelios dienos ir... 11 žmonių grupė iš Lietuvos jau surinkta. Likus kelioms savaitėms iki projekto susitinkame su Lietuvos jaunimo centro atstovu Martynu ir visais komandos nariais, sudedame visus taškus ant „i“ ir su nerimu širdyje laukiame projekto. Dienos prabėgo akimirksniu: atrodo ką tik išėjome iš susirinkimo, o dabar jau visi keliaujame autobusu į Varšuvos autobusų stotį. Čia ir prasidėjo mūsų nepamirštamas laikas.

Kelionė buvo negailestinga - keliavome visą parą. Pasiekę Varšuvos autobusų stotį sėdome į traukinį, kuris mus atgabeno į F. Šopeno oro uostą; kryptis - meilės miestas arba, paprasčiau tariant, Paryžius. Po dviejų valandų lėktuve jau bėgome į traukinį - pavėluosime į jį ar ne buvo minučių klausimas, tačiau, kaip tikri laimės vaikai, visai netrukus jau galėjome atsikvėpti traukinyje Liono  link. Pakeliui susipažinome su vaikinu, kuris keliavo namo iš Argentinos, prašnekėjome beveik visą kelią, todėl kelionė neprailgo. Štai ir Liono stotelė. Saulė kaitina, merginos keičiasi šiltus rūbus į labiau tinkamus Prancūzijos saulei ir štai mes jau šalia organizatorių. Pagaliau sėdime su visais stovyklautojais autobuse ir važiuojame į kaimelį, kuriame gyvenome. Keistas jausmas - visi nepažįstami, visi skirtingi, girdisi kalbų „mišrainė“, tačiau ore tvyro šilta atmosfera. Išlipus iš autobuso gera aura tvyranti ore tik stiprėjo ir nepaisant to, kad visiškai nepažinojome vieni kitų, jau patį pirmą vakarą sėdėjome visi kartu vienoje vietoje ir dainavome. Širdys virpėjo visu galingumu, nes jos jautė, jog mūsų laukia kažkas nepaprasto - juk jau pirmą vakarą visi dainuojame, tai kas bus paskutinįjį? Ir jos neklydo. Po savaitės stovykloje visi tapome viena didele šeima, tačiau neužbėkim įvykiams už akių - pradėkime nuo pirmųjų dienų.

Prancūziškas akcentas anglų kalboje – žudikas

Atsikėlus kitą rytą jau girdėti kalbos anglų kalba - žmonės bendrauja. Kuo greičiau šoki iš lovos, rengiesi šiltais rūbais, nes kaitrioji Prancūzijos saulė kažkur pasislėpusi, ir bėgi laukan - degte degi noru susipažinti su kuo daugiau žmonių. Prie pusryčių stalo netyla kalbos, nežinai į kurį šoną pasisukti - norisi viską išgirsti, viską pamatyti. Papusryčiavus į „svečius“ atvažiuoja vyriškis ir veda mums paskaitą apie rūšiavimo bei perdirbimo svarbą. Paskaita galbūt ir būtų buvusi labai įdomi, tačiau lektoriaus prancūziškas akcentas anglų kalboje - žudikas. Dažnai buvo sunku suprasti jo sakomus žodžius, todėl paskaitos metu daugiau dirbo akys, skaitydamos skaidrėse pateiktą medžiagą. Po paskaitos tas pats vyriškis su akcentu suskirsto mus į tris grupes, duoda maišą atliekų ir liepia jas išrūšiuoti. „Pff, jis gal juokauja, juk čia taip paprasta“, pirmosios mintys buvo būtent tokios. Pasitikėdami savo jėgomis sugrupuojame šiukšles ir laukiame įvertinimo. Ką jūs manote? Mūsų pasitikėjimas savo jėgomis greitai žlugo. Pasirodo, kad rūšiavimas ne toks ir paprastas dalykas.

Galvoje sukasi mintis: „Aš jau pamilau šiuos žmones“

Nepaisant šios „lengvos“ užduoties, įspūdžių bagažas vis didėja. Pietų stalas. Kiek neramu, nes visi žinome, kad prancūzų virtuvė yra gana įdomi, bet po pusvalandžio jau girdėti kalbos kaip buvo skanu ir, kad visi jaučiasi persivalgę. Praėjus kuriam laikui keliaujame į... savartyną. Taip, taip, būtent į sąvartyną. Kvapas ne koks, tačiau vaizdas geresnis nei tikėtasi. Nors ir keistai nuskambės, tačiau gavome progą išklausyti įdomių dalykų apie šiukšlių perdirbimą. Na, o dabar mes jau žingsniuojame Roanne. Laisvas laikas: vieni ieško suvenyrų, kiti kavinės puodeliui kavos... Po kelių valandų visi susiburiame į susitikimo vietą ir jau drauge vidury miestelio aikštės šokame ne bet ką kitą, o MAKARENĄ! Keliaujant atgal į autobusą matai: rumunas kalbasi su ispanu, grupelė lietuvių su prancūzais - draugystė vis stiprėja. Grįžus atgal, lengvai atsipučiame, pavakarieniaujame ir laukiame rumunų kultūrinio vakaro. Punktualiai vėluodami, pasipuošę tautiniais drabužiais rumunai pradeda savo pristatymą. Pirmoji mintis: „Wow, šita šalis gražesnė nei tikėjausi“, o štai jau ir ragaujam tradicinio maisto - šis ir visai neblogas. Po kupinos įspūdžių dienos, pasibaigus visoms veiklos vėl vakarą leidžiame drauge, susėdę ant laiptų ir šnekėdami tiesiog apie viską. Antrasis vakaras, guli lovoje ir galvoje sukasi viena mintis: „Aš jau pamilau šiuos žmones“.

Visos kitos dienos ėjo panašiai, tik įspūdžių vis daugėjo ir draugystė tarp visų vis stiprėjo. Su visais stengiesi bendrauti kuo daugiau, nes galbūt tai pirmas ir paskutinis kartas, kai matai šiuos žmones. Laikrodis ir miegas tapo svetimi dalykai. Kiekvieną naktį miegojome vis mažiau, tačiau ryte noras pamatyti visus stovyklautojus greitai „išridendavo“ iš lovos. Skanūs pusryčiai, vietoj mankštos - linksmi energijos suteikiantys žaidimai, ekomodelio kūrimas ir kitos įdomios veiklos, laikui leido tiesiog tirpte ištirpti. Tiesa, mes, lietuviai, galėjome didžiuotis savo modeliu, kurios vardas buvo Fyfa, nes nesunku buvo pastebėti rumunų vadovės dirsčiojimą į mūsų kūrinį ir bandymą atkartoti kažką panašaus su savo komanda. Kiekvieną vakarą vis kitos šalys supažindindavo mus su savo kultūra, ragaudavom jų tradicinių patiekalų, šokom nacionalinius šokius... Viskas buvo lyg sapne.

Pagalvojus apie lekiantį laiką - akyse kaupėsi ašaros

Vieną rytą teko keltis dar anksčiau nei įprastai, nes laukė kelionė į vieną gražiausių Prancūzijos miestų - Lioną. Pakeliui link kelionės tikslo autobusas kvepėjo miegu, tačiau vėliau, kai reikėjo užlipti į šio miesto panoramą, miegai greitai dingo. Nesuskaičiuojamas skaičius laiptelių padovanojo tokią rytinę mankštą, kokios, ko gero, niekam dar nebuvo tekę patirti, tačiau vaizdas užlipus...buvo verta pramankštinti kojeles. Žvelgi iš viršaus į miestą ir atrodo, jog žiūri į jūrą, nes miesto pabaigos nesimato.

Jau sėdime autobuse ir dalinamės visos dienos įspūdžiais. Skamba garsus žmonių juokas, matyti nuoširdžios šypsenos ir jauti, jog tavo širdyje vis garsiau skamba laimės ir džiaugsmo melodijos. Tiesa, negalime pamiršti paminėti lietuvių kultūrinio vakaro. Iš pradžių manėme, jog pražūsime, nes visos šalys buvo pasiruošusios itin šauniai, tačiau praėjus šiam vakarui, atsipūtę galėjome klausytis visų, kaip buvo įdomu ir smagu.  Didžiavomės savimi ir juokavome, kad etnografai, pamatę mūsų paruoštą vaišių stalą, mus stipriai pagirtų. Po visų užsiėmimų - kalbos ir šokiai iki paryčių. Akimirkomis, kai prisimindavai, jog laikas eina ne tavo naudai, akyse pradėdavo kauptis ašaros...

Viltis vėl susitikti

Paskutinioji diena. Nors visi stengiasi atrodyti linksmi, matosi, kad širdy visi jaučia liūdesį dėl artėjančio išsiskyrimo. Darėme viską ką tik galėjome, nes žinojome, kad vėl visus pamatyti nebus lengva. Galiausiai, kai atėjo atsisveikinimo vakaras, po gražių žodžių ir dainų, retas žmogus galėjo sutramdyti ašaras... Paskutinė naktis = 0 valandų miego, tačiau jis ir nerūpėjo, nes galvoje sukosi tik viena mintis: „Negaliu nei minutei nustoti bendrauti, juk tiksi paskutinės sekundės drauge“. Sulaukus paryčių visi sėdame prie pusryčių stalo, o nuo jo lipame tiesiai į autobusą, kurio kryptis - Liono autobusų stoti. Jau lipant į autobusą teka ašaros, nes reikia palikti savo kambarį, žaidimų aikštelę, stalo teniso stalą, nuostabųjį virėją ir dalį prancūzų komandos. Nespėjome mirktelėti ir štai jau stovime autobusų stotyje. Širdį spaudžia liūdesys, ašaros nesustoja bėgusios, fotografuojamės paskutiniai fotografijai ir bandome išspausti šypsenas, kurios, ko gero, pirmą kartą per visą savaitę nebuvo nuoširdžios. Atkeliauja prancūzų vadovė ir praneša, kad metas eiti į traukinį. Atsisuki, peržvelgi visus paskutinį kartą ir lyg netekęs kažko labai brangaus patrauki stoties koridoriais. Štai ir traukinys, įlipame, dar matome mojuojančius kelis prancūzus, tačiau su traukinio durų užsidarymu kartu užsidaro ir tos durys, kurios mūsų širdyse plačiai buvo atvertos kiekvienam visą savaitę stovykloje. Na va, jau sėdime namuose ir visas laikas praleistas drauge atrodo lyg gražus sapnas. Liūdna dėl to, jog viskas baigėsi, bet džiugu, jog turėjome galimybę visą tai patirti.

Dabar, praėjus jau daugiau nei savaitei nuo atsisveikinimo, bendraujame internetu ir dedame daug pastangų, jog draugystė nenutrūktų. Tikime, jog ateinančią vasarą vėl visi susitiksime ir patirsime dar daugiau nepamirštamų įspūdžių ir visi tapsime dar tvirtesne šeima. Šis projektas kiekvienam iš mūsų buvo viena geriausių savaičių gyvenime.

Jaunimo mainų projekte dalyvavo jaunuoliai iš Subačiaus - Martyna Burokaitė, Audrius Tvarijonas, Viktorija Mierkytė, Brigita Bimbiraitė, Gabriele Bimbiraitė, Indre Paulauskaitė, Karolina Pakalnytė, kaunietės - Urtė Sinkevičiūtė, Milda Rutkauskaitė, Andrija Vėžytė bei Indrė Markovičiūtė iš Ignalinos.