Jūratė Laukytė

„Tai viena iš tų kelionių, kurias sunku pavadinti tik „projektu“. Greičiau dar vienas, nors ir trumputis, bet gyvenimo tarpsnis. Pusryčiams gauni arbatos ir neįpareigojančio bendravimo, žaidimų ir energijos. Priešpiečiams siurbteli naudingos ir įdomios informacijos, užkandi diskusijų. Per pietus, pasisotinus informacijos, atsipalaiduoji jūros bangų arba „siestos“ dėka. Saulei besileidžiant išlaisvini savo kūrybiškumą. O vakarienei visu gražumu patiekiama vis kitos šalies kultūra. Ir visa tai buvo apipurkšta storu ir skaniu draugystės sluoksniu. Juk visi mes panašūs, bet šimtus kartų įdomiau tik todėl, kad turim skirtumų“, - taip apie jaunimo mainų projektą „Make a Difference Get a Job“ vykusį rugsėjo 5 - 12 dienomis saulėtajame Turkijos mieste Yalovoje kalbėjo viena iš dalyvių – Evelina. Ir nė nepajauti kaip šie nuostabūs žodžiai grąžina atgal į jaukų Turkijos provincijos prieglobstį, apjuostą kūną atvėsinančios jūros ir neįžengiamų kalnų... Ten septyni lietuvaičiai - Modesta, Edita, Jonas, Evelina, Ignas, Petronėlė ir Jūratė – kartu su margaspalve kompanija iš Rumunijos, Ispanijos, Latvijos, Italijos ir, žinoma, Turkijos svarstė vieną iš opiausių šiandieninių problemų – bedarbystę, jos priežastis bei galimus sprendimus.

Viskas prasidėjo labai paprastai – nuo sukrautų lagaminų ir Vilniaus oro uosto. Juk tik tada, kai rankoj spaudi tvarkingai ir taupiai supresuotus kasdienio gyvenimo trupinius supranti, kad iš tiesų iškeliauji. Mūsų keliauninkai pasidalino į dvi komandas: viena didvyriškai pasiryžo atkęsti daugiau nei parą trukusią kelionę su nakvyne ant netikėtai aptiktų minkštų Kijevo oro uosto foteliukų, o antra – kelionei pasirinko kitą dieną ir trumpiau trunkantį skrydį. Nors skrydžiu jų kelią vadinti būtų tiesiog nepagarbu, mat sakėsi išbandę visas įmanomas keliavimo priemones: lėktuvą, metro, mini autobusiukus, viešąjį transportą, automobilį, keltą ir tik arkliu, berods, nebuvo joję.

Kad ir kaip organizatoriai iš Turkijos prigrasino, jog su vietiniais geriau nekalbėti, keltu neplaukti ir dar šio to pasisaugoti – atvykę į projekto vietą jautėmės perlaužę kone visus mums duotus patarimus. Svarbiausia tik, kad sveiki ir gyvi. Jaunimo mainų dalyvis Ignas, pabuvojęs Turkijoje pusmetį pagal „Erasmus“ mainų programą ir jau gerokai susipažinęs su turkų bendravimo ypatumais mokė savo bendrakeleives merginas pietietišką širdį atveriančių frazių turkų kalba: ne tik merhaba ar teşekkürler – turkiško „labas“ ir „ačiū“, bet ir tokių kaip kendine iyi bak (pasirūpink savimi), kuri, kaip jis pats sakęs, ne kartą suteikė nuolaidą važiuojant taksi ar tiesiog geranoriškai nustebino vietinius gyventojus, kurie visuomet draugiškai priima kitataučius, netikėtai prabilusius jų kalba.

Atvykusius į nedidelį Yalovos pakraštyje esantį miestuką Çinarcik (tariamas Činardžik) buvome sutikti turkų organizatorių ir dalyvių grupelės. Nors pasiekėme kelionės tikslą pirmieji, tačiau neilgai trukus prie mūsų prisijungė Latvijos bei Ispanijos komandos, o iki kitos popietės susirinko ir likusieji dalyviai.

Iš pradžių nežinojome, ko tikėtis ir manėme, jog kai kuriuos seminarus ves pakviesti lektoriai, tačiau jau kitą dieną paaiškėjo, kad patys dirbti turėsime dar daugiau nei galvojome – kiekviena šalis burtų keliu pasirinko temas prezentacijoms ruošti. Be to dar pristatė savo šalies bedarbystės situaciją, taigi turėjome progą palyginti ir patyrinėti, kokia yra Ispanijos švietimo sistema ir kaip glaudžiai ji susijusi su šalies dabartine ekonomine situacija, koks yra Latvijos nedarbingumo lygis įvairiuose regionuose, kaip abortų draudimas Rumunijoje septinto dešimtmečio pradžioje pagimdė kartą, kuriai teko emigruoti į Turkiją, Ispaniją bei kitas vietas, kad būtų surastos taip reikalingas darbas bei daug kitų dalykų. Taigi, apie tai ir šį tą daugiau kaip CV, karjerą, bedarbystę,  jos galimus sprendimo būdus, nelegalų įsidarbinimą mes ir mokėme vieni kitus. Nors galbūt formalus žodis mokėmes nėra visiškai tikslus žodis, galintis apibūdinti visą savaitę trukusį šiltą ir draugišką bendravimą, karštas diskusijas ir energija aprūpinančius žaidimus, tačiau neabejotinai daug išmokome vieni iš kitų. Be kita ko, kiekvieną vakarą mėgaudavomės vis kitos kultūros atspindžiais mūsų tarpe: latviai nepagailėjo prisirinkti šmaikščių video klipų ir pilvus kutenančių nuotraukų apie tikrą ir ne visai mūsų kaimynų kasdienybę, Rumunijos atstovai pasipuošę tautiniais kostiumais drebino salytę tautiniais šokiais ir dainomis, merginos iš Italijos linksma gaidele parodė tikriems italams būdingus stereotipus. Tuo tarpu mūsų - lietuvaičių - komanda su vizualinės komunikacijos studente Evelina priešakyje susuko trumpą ir pagrįstą tikrais mitais filmuką apie Lietuvą, kuris susilaukė didelio palaikymo. Vakarą užbaigė sesės Modesta ir Edita su tautinių šokių „vakaruška“.

Projekto gale pasimėgavome laisvesne diena Yalovoje, aplankėme turkų nacionalinio herojaus Mustafa Kemal Atitürk poilsinę vilą. O projekto pabaigoje pristatėme artistiškąją jaunimo mainų dalį – visi nariai pasidalinę į keturias grupeles vaidino, dainavo, filmavo ir rašė kelias dienas. Visais šių darbų vaisiais skanavome prieš pat išvykstant – bene paskutinę projekto dieną, po kurios laukė šiltas turkiškas atsisveikinimas su šokiais bei karaokė dainomis prie jūros kranto ir jau iš tolo atpypsintis autobusas pakeliui į namus...

Įspūdžiai buvo kuo geriausi - štai sesė Modesta, paklausta apie mainus kalbėjo: „Šis projektas tai ne tik teorinės ir praktinės žinios apie bedarbystę ir jaunimą įvairiose šalyse, bet ir kultūrinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais iš kitų Europos šalių. Panašių jaunimo įsidarbinimo problemų, lūkesčių ir idėjų dalinimasis, kurios gali padėti išspręsti globalią bedarbystės problemą. Savaitė praleista kartu su dalyviais iš šiuo krizės laikotarpiu vienų sunkiausiai besiverčiančių šalių, tokių kaip Ispanija, parodė, kad Lietuvos situacija yra pakankamai gera ir nuolat gerinama dėka įvairių vyriausybės programų.“

Žinoma, laikas išsiskirti visad ateina, kaip ir visad gaila palikt naujus draugus, ypač kai jungia patys geriausi prisiminimai: jūra, saulė ir draugystė. Tačiau vieni kitiems gal kiek pusiau juokais, o gal rimtai pažadėjome susitikti Pedro namuose –  bene visą pasaulį išmaišęs ispanas noriai pakvietė visus apsilankyti gimtojoje Malagoje. Tad iki susitikimo!